Žymos

, , , , , , , ,

Gintaro Varno režisuotas spektaklis Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas prieš mėnesį. Dėmesio premjera susilaukė daug. Mano – irgi. Sužinojusi, kad spektaklyje vienoje scenoje bus galima išvysti tokius teatro scenos grandus kaip Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius ir Kostas Smoriginas, bilietą nusipirkau ilgai negalvodama. Intrigavo ir pati spektaklio tema, kadaise sudominusi Ibseną: kaip gyventi po to, kai gyvenime imi ir tampi numirėliu? Kvėpuojančiu, kavą geriančiu, tačiau numirėliu. Kaip nugyventi paskutinę tau skirtą atkarpą, kai žinai, jog gyvenimas jau praėjo pro šalį. Ne toks, apie kokį svajojai kadaise, būdamas jaunas. Gyvenimo pabaiga, nesusiklostę santykiai ( tarp vyro ir žmonos; tarp seserų; tarp mamos ir sūnaus; tarp sūnaus ir tėčio; tarp vyro ir buvusios jo mylimosios) ir artėjančios tragedijos nuojauta. Visa tai patyriau per tris spektakliui skirtas valandas Jaunimo teatre.

Fantastiška Antano Kučinsko muzika. Bravo. Fantastiška Gintaro Makarevičiaus scenografija. Bravo. Fantastiškos moterys scenoje, vaidinusios dvi vienos nekenčiančias seseris dvynes – Dalia Overaitė ir Jūratė Onaitytė. Bravo.

Nors spektaklio recenzijose visur pabrėžiama, kad veiksmas rutuliojasi aplink velniškos ir dieviškos patirties sukaupusi bankrutavusį bankininką Juną Gabrielį Borkmaną (aktorius Kostas Smoriginas), jis man šįkart nepasirodė toks įdomus, kaip abi jo moterys. Nežinau, kodėl. Gal kad aktorius sakydamas savo tekstus ne kartą užkliuvo ir suklydo? Suprantu, kad pastatymas klasikinis, teksto daug, dialogų, monologų daug. Gal savijauta bloga, gal gripas koks ar nuovargis. Visgi tai gadina bendrą malonumą, ką čia slėpti…

1896 metais parašytas “Junas Gabrielis Borkmanas“ šiandien nepasenęs nei per nago juodymą. Pats pastatymas man pasirodė toks preciziškai šaltas, kaip tas sniegas ir ledas finalinėje ledo scenoje. Toks labai varniškas. Juk pati pjesė tokia, kurią skaitant norisi išlieti ne vieną ašarą, peripetijos tokios, kad suvirpintų kiekvienos moters širdį. Bet net aš, šlapių nosinių karalienė, šįkart neturėjau nė menkiausios progos paraudoti. Tačiau minčių spektaklis man sukėlė daug. Išėjusi rinkausi ilgiausią kelią iki troleibuso stotelės, kad galėčiau kuo ilgiau apmąstyti tai, ką mačiau.

Prieš mane pro duris iš teatro išėjusi viena porelė garsiai piktinosi, kad “režisieriai šiais laikais negerbia žiūrovų, nes vietoj trijų ištęstų valandų galėtų padaryti dvi“ (porelės moteriškoji dalis bandė lyg užginčyti, bet vyrukas ją greitai nutildė). Nesąmonė. „Junas Gabrielis Borkmanas“ trunka nei per ilgai, nei per trumpai, o tiksliai tiek, kiek reikia.

Šiais laikais daug kas piktinasi, kad teatras tapo pernelyg socialinis, pernelyg pataikaujantis žiūrovui, kad sunku rasti spektaklį, kuriame nesikeikiama ar nėra nuogo kūno scenoje. Tai štai, mielieji, toks spektaklis yra. Ieškokite jo adresu: Valstybinis Jaunimo teatras, Arklių gatvė 5, Vilnius.

***

Henrikas Ibsenas “Junas Gabrielis Borkmanas“

Režisierius Gintaras Varnas

Premjera 2017. 02.10

Daugiau apie spektaklį – Jaunimo teatro svetainėje