Nevaidinsiu protingos – terminą „imersinis teatras“ pirmą kartą išgirdau prieš kelerius metus, kai režisierius Tadas Montrimas ir Vilniaus senasis teatras pristatė premjerą „Dėdė Vania“, rodomą Vilniaus Markučių dvare. Praėjo kažkiek laiko, lyg per miglą pamenu, kad spektaklis tąkart sulaukė žiniasklaidos dėmesio ir viešai buvo minimas ne kartą. Gavo jis ir Auksinį scenos kryžių. Spektaklis vyksta lauke ir dvaro viduje, yra visiškai susiliejęs su aplinka, dėl to įspūdis stipresnis ir ryškesnis. Kadangi spektakliui reikia ypatingų sąlygų ir gero oro, jis rodomas tikrai nedažnai. Reikia pagaudyti bilietus.
Vos atėjus į spektaklį žiūrovai suskirstomi į keturias grupes. Kiekvienoje buvo maždaug 20 žmonių. Grupelės turi vedlius, kurie žiūrovams išdalija kaukes, liepia jas dėvėti viso spektaklio metu ir pasakoja instrukciją, kaip kas vyks. Kaip ir Čechovo pjesėje, spektaklyje yra keturi veiksmai: vaidinama, pavyzdžiui, kambaryje, tada vedlys paskambina varpeliu ir grupė pereina į kitą vietą, kur vaidinama kita scena. Ir taip toliau. Visos keturios žiūrovų grupės pamato visas scenas, tiesiog kažkas mato tam tikrą sceną pirmą, o kažkam ji bus paskutinė.
Važiuodama į spektaklį autobuse buvau atsivertusi http://www.dramustalcius.lt ir dar kartą akimis permečiau „Dėdę Vanią“, todėl spektaklio metu aktoriams prasižiojus, jau žinojau, kaip baigsis sakinys, dialogas, scena.
Vaidinimas trunka apie pusantros valandos ir baigiasi įspūdinga scena, kurioje profesorius su žmona išvažiuoja iš kaimo atgal į miestą. Tai, kas vyko tą vakarą, man pasirodė labai įtaigu. Markučių peizažai ir paukščių čiulbėjimas suteikia spektakliui, kurio veiksmas vyksta sename dvare kaime, savotišką 4D įspūdį. Kūrėjams nereikėjo rūpintis scenografija – Markučių dvaro atmosfera ją sukūrė savaime. Prie aplinkos derantys aktorių kostiumai, šimtamečiai arbatos servizai, iš kurių gerta arbata – visa tai įspūdį tik stiprino. Spektaklio įvietinimas ir režisieriaus sugebėjimas tiksliai sustyguoti visas scenas, apskaičiuoti dialogus ir monologus, kad visos grupės tarpusavyje keistųsi sklandžiai, verti didžiausių aplodismentų.
Spektaklis vyksta rusų kalba, taigi, jį pamatyti gali ribotas kiekis žmonių. Tai arba vyresnio amžiaus žiūrovai, arba rusakalbiai vilniečiai. Su drauge aptarėme, kad būtų fantastiška sulaukti spektaklio adaptacijos lietuvių kalba. Dabar, kai teatras turi pavadinimą Vilniaus senasis teatras, o ne Rusų dramos, ko gero visai įmanomas noras. Taip viliuosi.
***
Režisierius Tadas Montrimas
Premjera 2019 06 20